Žmogus prie Baikalo apsigyveno seniai, kaip rodo archeologiniai kasinėjimai – jau akmens amžiuje, daugiau nei prieš 100 tūkstančių metų. Pastoviai apsigyventa prieš 25 tūkst. metų, tam įtakos turėjo patogi aplinka: gėlas vanduo, daug medžiojamų gyvūnų, kuras (apsiginti nuo šalčio). Manoma, kad turėjo primityvius kalendorius, religines apeigas. Aptinkama neolito kapavietės, sienų piešiniai.[1]

Sibiras ilgam buvo neįdomi ir nesvarbi vieta tyrinėtojams, bei keliautojams, tai lėmė sunkus priėjimas ir atšiaurus klimatas. Pirmoji rusų ekspedicija pasiekusi Baikalo ežerą buvo 1643 m., jai vadovavo Kurbatas Ivanovas. Po ketverių metų – 1647, vykusiai ekspedicijai vadovavo Vasilijus Kolesnikovas. Šios dvi kelionės praturtino žinias apie Baikalą, jo šiaurines apylinkes, jų metu buvo įkurtas Verchneangarsko fortas.

Pirma mokslinė ekspedicija įvyko 1723–1724 metais, caro Petro I pavedimu. Kelionės metu buvo sužinota naujų faktų apie apylinkių gyventojus ir gamtą.[2]

Paminėtina ir lietuvių kilmės keliautojo Jono Čerskio 1877–1880 m. kelionė, kurios metu geografas tyrė Baikalo krantus, sudarė pirmąjį jo geologinį žemėlapį.

Transsibiro geležinkelis, pastatytas ~ 1898 (linija iki Baikalo ežero), labai pagyvino susidomėjimą Baikalu, jo tyrinėjimą, bei kolonizaciją.

Naujas tyrinėjimų etapas prasidėjo, kai pirmą kartą buvo padaryta spalvota Baikalo nuotrauka iš kosmoso, 1976 metais.