Butano Karalystė (Butanas) – valstybė pietų Azijoje, Himalajuose. Ribojasi su Indija ir Kinija. Butaną nuo Nepalo vakaruose skiria Sikimo valstija Indijoje, nuo Bangladešo − Vakarų Bengalija. Butaniečiai savo šalį vadina Druk Yul (bot. འབྲུག་ཡུལ་), kas reiškia „Griaustinio drakono žemė“.
Butanas ilgą laiką buvo viena labiausiai izoliuotų pasaulio valstybių, tačiau naujovės, tokios kaip tiesioginiai tarptautiniai skrydžiai, internetas, mobilusis ryšys ir kabelinė televizija, ženkliai modernizavo šalies miestus. Butane tokią modernizaciją bandoma suderinti su senovės kultūra ir tradicijomis, taikant bendrosios nacionalinės laimės (BNL) filosofiją. Šalyje išvengta gamtos niokojimo. Vyriausybė imasi veiksmingų priemonių kultūros, tapatumo ir aplinkos išsaugojimui. 2006 m. žurnalas „Business week“, remdamasis tais pačiais metais Lesterio universiteto atlikto tyrimo „Pasaulinis laimės žemėlapis“ duomenimis, Butaną įvertino kaip laimingiausią š...Skaityti daugiau
Butano Karalystė (Butanas) – valstybė pietų Azijoje, Himalajuose. Ribojasi su Indija ir Kinija. Butaną nuo Nepalo vakaruose skiria Sikimo valstija Indijoje, nuo Bangladešo − Vakarų Bengalija. Butaniečiai savo šalį vadina Druk Yul (bot. འབྲུག་ཡུལ་), kas reiškia „Griaustinio drakono žemė“.
Butanas ilgą laiką buvo viena labiausiai izoliuotų pasaulio valstybių, tačiau naujovės, tokios kaip tiesioginiai tarptautiniai skrydžiai, internetas, mobilusis ryšys ir kabelinė televizija, ženkliai modernizavo šalies miestus. Butane tokią modernizaciją bandoma suderinti su senovės kultūra ir tradicijomis, taikant bendrosios nacionalinės laimės (BNL) filosofiją. Šalyje išvengta gamtos niokojimo. Vyriausybė imasi veiksmingų priemonių kultūros, tapatumo ir aplinkos išsaugojimui. 2006 m. žurnalas „Business week“, remdamasis tais pačiais metais Lesterio universiteto atlikto tyrimo „Pasaulinis laimės žemėlapis“ duomenimis, Butaną įvertino kaip laimingiausią šalį Azijoje ir aštuntą laimingiausią pasaulyje.
Butano kraštovaizdis įvairauja nuo subtropinių lygumų pietuose iki šaltų zonų Himalajų aukštikalnėse, kurių kai kurios viršija 7 000 metrų aukštį. Valstybinė šalies religija yra Vadžrajana budizmas. Budizmą išpažįsta 691 141 gyventojas, tuo tarpu hinduizmas čia yra antra pagal tikinčiųjų skaičių religija. Po šimtmečius trukusio monarchinio valdymo 2008 m. kovą Butane įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai. Valstybė yra 45 tarptautinių organizacijų, tarp jų JT ir Pietų Azijos regioninio bendradarbiavimo asociacijos, narė.
Akmeniniai įnagiai, ginklai, dramblių griaučiai ir didelių akmeninių struktūrų atskalos parodo, kad Butanas buvo apgyvendintas dar 2000 m. pr. m. e., nors apie tai nėra jokių išlikusių įrašų. Butano istorija artimai susijusi su gretimų Indijos valstijų Sikimo ir Arunačial Pradešo istorija. Butanas nuo seno buvo Tibeto civilizacijos ir valstybės periferija. Tibetietiški teritorijos pavadinimai Lhomon Tsendenjong, Lhomon Khashi arba Pietų Mon (keturių kelių žemė) yra minimi senovinėse Tibeto ir Butano kronikose.[1]
Istorikai yra iškėlę teoriją, kad gentinė valstybė Lhomon (pažodžiui „pietų tamsybė“) arba Monyul („tamsos žemė“, reikšmė turi ryšį su monpais, Butano čiabuviais) veikiausiai egzistavo 500 m. pr. m. e.-600 m. rytiniame Butane. Ją VII a. užkariavus Tibeto imperijai, Butano kalnų slėniuose egzistavo daug smulkių valstybinių junginių, valdomų kunigaikščių, tituluojamų deb. Tuo metu Butano teritorijoje plito ankstyvasis Mahajanos budizmas, kurį vėliau pakeitė Vadžrajana (jos propaguotojas Tibete Padmasambhava lankėsi Butano teritorijoje ir įsteigė keletą vienuolynų).
Nėra tiksliai žinoma, kokia tauta tuo metu buvo apgyvendinusi tuometinį Butaną, bet iš šiaurės plūstant Tibeto kultūrai, pamažėle kėlėsi ir tibetiečiai (bhotijai), pamažu suformavę dabartinę dzongkha kalba kalbančią tautą.
Butano, kaip vieningos valstybės, istorija prasideda XVII a, kuomet Tibeto Drukpa Kagyu sektos vadovas Ngavangas Namgijalas, persekiojamas savo šalyje, pabėgo į Butaną ir čia sukūrė vientisą valstybę, kurioje atidalintos religinė ir pasaulietinė vadžios. Butano sostine tapo Punaka, pradėtos statyti tibetietiško stiliaus pilys-šventyklos dzongai, įvestas rūbų, elgesio reglamentas (driglam namža), išlikęs iki dabar. Ngavangas Namgijalas įkūrė dvasinių lyderių šabdrungų dinastiją, kurių valdžia, kaip ir dalai lamų buvo paveldima remiantis reinkarnacijos sąvoka, per tulku („atgimėlių“) instituciją. Šabdrungų teokratija Butane išsilaikė iki XX a. pradžios.
Iš karto po įsikūrimo ir per XVIII a. Butanas susidūrė su Tibeto ambicijomis susigrąžinti šias teritorijas į savo įtakos sferą. Nepaisant to, šalis atrėmė Tibeto antpuolius ir 1759 m. pasirašė su Tibetu paliaubas. Tuo pat metu Butanas plėtė savo interesus pietuose (duarų regione), okupavo nedidelę vietos valstybę Kuč Beharą. Tai sukėlė susidūrimą su tuo metu augančia Britų Indija, ir per XIX a. trintis tarp Britų imperijos ir Butano augo, kol prasiveržė kaip Duarų karas (1864–1865). Butanui jį pralaimėjus, šalis neteko pietinių teritorijų duaruose.
Nusilpusią šalį XIX a. antroje pusėje siaubė vidaus neramumai, kurių nesugebėjo numalšinti silpna šabdrungų valdžia. Du gubernatoriai (Paro ir Trongsos) kovojo tarpusavyje, vienas remiamas Tibeto, o kitas – Britų imperijos. Galiausiai valdžią šalyje paėmė Tongsos gubernatorius Ugjenas Vangčukas, kuris 1907 m. šalyje įvykdė dideles reformas: jų metu panaikinta šabdrungų teokratija, įkurta monarchija, reformuota administracija, o šalies užsienio politika atiduota reguliuoti Britų imperijai. Pirmuoju Butano karaliumi tapo Vangčukas, įkurdamas Vangčukų dinastiją, kuri valdo iki dabar.
1947 m. Indija tapus nepriklausoma, 1949 m. Butanas perrašė sutartį su šia valstybe, palikdamas jai teises administruoti savo užsienio politiką. Nepaisant to, Butanas išsaugojo nepriklausomybę ir tolimesnių karalių valdymo laikais modernizavosi. Tačiau šalyje stiprėjo ir etninės problemos, kadangi praktiškai nekontroliuojant migracijos, pietinėse teritorijose gausėjo daugiausia Nepalo kilmės ekonominių migrantų, vadinamų lhotsampais.
Po 1970 m. ši problema ypač išryškėjo, kuomet gretimame Sikime lhotsampų dauguma nubalsavo karalystės prijungimą prie Indijos. Butane buvo suprasta, kad lhotsampų skaičius artėja prie pagrindinės valstybės etninės grupės (ngalopų) skaičiaus, ir tai sukėlė abipusius susidūrimus tarp etninių grupių, o galiausiai ir pabėgėlių problemą. Apie 100 tūkst. lhotsampų buvo išvaryti iš šalies, o Butanas buvo priverstas labai stipriai apriboti imigraciją. Taip pat sustiprinta šalies tapatybės stiprinimo politika, tapo privalomas tradicinis aprangos kodas driglam namža, valstybinės kalbos dzongkha mokėjimas ir pan. Butanas tapo viena uždariausių pasaulio valstybių, ribojančia turistų srautus, draudžianti televiziją, internetą.
1999 m. šalyje prasidėjo reformų ir modernizacijos laikotarpis, kuris tęsiasi iki dabar. Panaikinti draudimai, apribota karaliaus valdžia, 2005 m. priimta nauja konstitucija, o 2007 m. įvyko pirmieji demokratiniai parlamento rinkimai. 2008 m. karaliui Džigme Singje Vangčukui atsisakius sosto, naujuoju valdovu tapo jaunas Džigme Khesaras Namgjelis Vangčukas.
↑ „WIAS :: Bhutan“. World Institute for Asian Studies. Nuoroda tikrinta 2009-04-23.
Komentuoti