Obo

Obo (mong. овоо, bur. обоо, chak. обаа „krūva, šūsnis“) – Vidurinės Azijos tiurkų–mongolų tautų (kalmukų, mongolų, buriatų, tuvių, chakasų ir kt.) šventvietė. Dažniausiai tai būna sukrauta krūva akmenų arba pagalių ir papuošta spalvotomis lentelėmis ar vėliavėlėmis. Obo įrengiami pakelėse, ties kalnų perėjomis, ant viršukalnių, upių, ežerų pakrantėse, prie šaltinių. Sutinkami tiek pavieniai obo, tiek jų grupės.

Obo tai vieta, kur pagerbiamos tos vietos dvasios, šeimininkai – mirusių šamanų, protėvių dvasios, dangiškos būtybės. Apeigos metu obo apšlakstomas tarasunu, ten atnešama papildomai akmenų, vėliavėlių, monetų, saldumynų, aplink apeinama 3 kartus.

Tikima, kad obo dvasios suteikia sėkmę kelionėje, įsileidžia į savo žemes.