Paskutinė vakarienė - Leonardo da Vinčio freska. Nuo 1495 m. iki 1498 m. Leonardas dirbo prie savo vieno žymiausių darbų, freskos „Paskutinė vakarienė“. „Paskutinė vakarienė“ – gilaus monumentaliosios tapybos dėsnių supratimo pavyzdys. Ji nutapyta ant siauros sienos didžiulėje, pailgoje salėje – Šv. Marijos Maloningosios bažnyčios (Santa Maria delle Grazie) vienuolyno Milane valgomajame. Freskos figūros pusantro karto didesnės už natūralias, tad salėje jos pirmiausia ir atkreipia dėmesį. Leonardui nepavyko eksperimentas (jis panaudojo naują, savo paties išrastą sienų gruntavimo būdą ir naujos sudėties temperą, su kuria galima buvo tapyti lėtai, su pertraukomis) Jis tapė aliejumi su tampera ant drėgnos sienos - ši pradėjo blukti ir trupėti dar kūrėjui esant gyvam. Tačiau eksperimentatorius nenumatė, kad vienuolynas įsikūręs pelkėtoje žemumoje. 1499 m. vasario 2 d. vienuolyną apsėmė. Vanduo ilgai stovėjo ant plytinių valgyklos grindų. „Paskutinė vakarienė“ buvo pasmerkta sunykti. Potvyniai kartojosi, nuo atsiradusios drėgmės ir nuo sklindančių iš virtuvės garų kūrinys apsitraukė pelėsiais.

Kristaus kojų vietoje vienuoliai iškirto duris, kad būtų patogiau nešioti valgį. Vėliau Napoleono kareiviai padarė valgykloje arklides ir sienose išgriovė praėjimus arkliams.

Nuo drėgmės rietėsi ir krito plonas dažų sluoksnis. Jokie restauravimai nepadėjo arba padėjo labai mažai. Antrojo pasaulinio karo metu, 1943 m., vienuolyną beveik visiškai sugriovė bomba. Išliko tiktai apsauginiais smėlio maišais apkrauta siena su „Paskutinės vakarienės“ freska. O kai baigėsi karas, vėl buvo pradėta likučių restauracija. Darbas truko 7 metus, iki 1954 m. Buvo nuimti visi vėlesni sluoksniai. Dabar, vietomis sužalota freska, vėl sutvirtinta. Net ir gerokai suniokota „Paskutinė vakarienė“ palieka neišdildomą įspūdį.