Užupis – Vilniaus miesto dalis, esanti į rytus nuo Senamiesčio, dešiniajame Vilnios krante prie jos žiočių. Tai gana uždara teritorija, kurią iš trijų pusių nuo Senamiesčio skiria upė, iš kitos pusės yra stačios kalvos ir pramoninis rajonas.
Užupis – vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, minimas XV a. Užupis pradėjo augti ne kaip miesto dalis, o kaip Vilniaus priemiestis, pastačius pirmuosius tiltus per Vilnią.[1] Priemiesčiu Užupis tapo atsidūręs už gynybinės sienos Spaso vartų.[2]
Per Užupį iš Vilniaus miesto vedė kelias į Polocką. Jau XIV a. pabaigoje Užupyje buvo susiformavusios būsimos Malūnų ir Užupio gatvės.[2]
Šiaurinė priemiesčio dalis nuo XVI a. priklausė pravoslavų šv. Dvasios brolijai, todėl čia gyveno šventikai ir cerkvių tarnautojai.[1] Pietinėje Užupio dalyje stovėjo Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, priklausiusi Augustinams. Pirmoji bažnyčia 1644 m. pastatyta medinė. Ji buvo sudeginta žaibo ir vėl buvo atstatyta medinė. 1788 m. pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pastatyta klasicistinė mūrinė bažnyčia. 1794 m. sukilimo metu bažnyčia buvo sugriauta. Ji atstatyta 1824 m. Bažnyčios varpinė pastatyta 1881 m. XIX a. bažnyčia buvo Bernardinų bažnyčios filija. Augustinams Užupyje priklausė ir kiti žemės plotai Polocko, Užupio gatvėse. [1][2]
Vienas reikšmingiausių Užupio statinių buvo 1495 m. įsteigtas ir veikęs iki 1864 m. Bernardinų tretininkių vienuolynas Malūnų gatvėje (dab. Malūnų g. 3). Nuo vienuolyno per Vilnią buvo nutiestas dengtas pėsčiųjų tiltas, sudegęs 1749 m. gaisro metu. Vienuolynas uždarytas 1864 m.[1][3]
Malūnų ir Užupio gatvių sankirtoje XVII a. pirmoje pusėje stovėjo nedidelė šv. Petro cerkvė, kuri sudegė 1610 m.[1][2] Vietoj cerkvės XVII a. buvo pastatyta Išganytojo koplytėlė. Čia stovėjo ir šulinys, iš kurio žmonės semdavosi vandenį. Išganytojo koplytėlė nugriauta XX a. 6-ame dešimtmetyje. Jos vietoje iškilęs Užupio angelas.[2][3]
Užupio, Polocko, Paupio ir Bernardinų gatvių sankirtoje stovėjo akmeninis stulpas, kurio nišoje buvo Išganytojo figūra.[4]
Užupį su miestu jungė trys tiltai. Vienas jų stovėjo prie Bernardinų vartų ir vedė į dabartinę Malūnų gatvę, antras buvo už Išganytojo vartų ir vedė į Užupio gatvę, trečias jungė Paupio ir Paplavų gatves ir stovėjo prie Vaivadų malūno. Pirmieji tiltai buvo statomi mediniai, vėliau iškilo metaliniai. Tiltai buvo nuolat remontuojami. Iki mūsų dienų išlikęs 1880 m. statytas metalinis Bernardinų tiltas, taip pat 1901 m. statytas Užupio tiltas ir 1880 m. pastatytas metalinis Paplaujos tiltas.[1][2]
Užupio gatvėje stovėjo Honestų rūmai (pastatas išlikęs, Užupio g. 5), kurie buvo pastatyti XIX a. klasicizmo stiliumi.[2][3]
Paupio gatvėje buvo žinomi Vaivadų malūnas prie Paplaujos tilto ir Vyskupo malūnas, stovėjęs prie Užupio tilto.[1][2]
Polocko gatvėje netoli Baltojo skersgatvio stovėjo barokiniai vartai su dvigubomis kolonomis (Polocko g. 20). Šiuos vartus yra nutapęs dailininkas Romanas Jakimovičius. [1] Taip pat šioje gatvėje tarpukariu veikė lietuvių šv. Kazimiero Draugijos namai.[3]
1810 m. Užupyje dešiniojo Vilnios kranto šlaite Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijos prašymu buvo įkurtos Bernardinų kapinės. 1810 m. kapinėse pastatyta klasicizmo stiliaus mūrinė koplytėlė. išėjus pro kapinių vartus stovėjo trys dviaukščiai, už koplyčios – dar trys kolombariumai. Jie pastatyti kartu su mūro siena. Kapinės uždarytos nuo 1967 m.[2][5]
Užupyje gyveno nemažai amatininkų, nuo XIX a. ir smulkiųjų valdininkų. Prie Bernardinų kapinių gyveno audėjai.[4]
↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Morta Baužienė. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos. Vilnius: Savastis. 2015. ISBN 978-9986-420-98-9. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2. ↑ 4,0 4,1 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4. ↑ Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės. 1810–2010. Vilnius: Versus Aureus. 2010. ISBN 978-9955-34-278-6.
Komentuoti