Portugalija (port. Portugal), oficialiai Portugalijos Respublika (port. República Portuguesa) – pietvakarių Europos valstybė. Portugalija šiaurėje bei rytuose ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija (sienos ilgis – 1214 km), o likusią šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km). Atlanto vandenyne Portugalijai priklauso Azorų salos ir Madeira.

Portugalija yra seniausia be pertrūkių Iberijos pusiasalyje egzistuojanti nacionalinė valstybė ir viena seniausių Europoje. Šalies teritorijoje nuo pat priešistorinių laikų gyveno žmonės, o dėl dažnų užkariavimų vyko nuolatiniai pokyčiai. Pradžioje Portugalija buvo apgyvendinta ikiindoeuropinių ikikeltinių genčių, vėliau – keltų. Būta prekybinių ryšių tarp abiejų genčių ir finikiečių, kartaginiečių ir senovės graikų. Teritorija buvo pavaldi romėnams. Vėliau teritoriją užėmė germanų gentys svebai, visigotai, po jų – maurai, kuriuos vėliau pavyko išstumti. Kaip valstybė Portugalija įkurta ankstyvosios rekonkistos metu 868 m. Portugalijos grafystės pergalė San Mamedės mūšyje 1128 m. sudarė sąlygas susikurti Portugalijos karalystei. 1143 m. buvo pasirašyta Zamoros sutartis, kuria pripažinta naujosios karalystės nepriklausomybė nuo Leono. 1143 m. spalio 5 d. laikoma diplomatinių santykių tarp Portugalijos ir Ispanijos užmezgimo data.

XV ir XVI a. Portugalija įsteigė pirmąją pasaulinę jūrų ir prekybinę imperiją, taip tapdama viena iš pasaulio pagrindinių ekonominių, politinių ir karinių supervalstybių. Vadinamuoju Atradimų laikotarpiu portugalų atradėjai ėmė rengti jūrinius žygius į tolimas žemes ir jas kolonizuoti. Taip 1500 m. buvo kolonizuota Brazilija. Šiuo laikotarpiu Portugalija monopolizavo prekybą prieskoniais, o Tordesiljo sutartimi su Kastilija (Ispanija) nustatė šių imperijų kolonijinių užkariavimų sferas Vakarų pusrutulyje. Po to Portugalija surengė karinių kampanijų Azijoje. Vis dėlto XVIII a. imperijos galybė ėmė silpti – nuopuolį paskatino 1755 m. sostinę supurtęs itin stiprus žemės drebėjimas, nusinešęs 12 000-50 000 žmonių gyvybes, šalies okupacija Napoleono karų metais ir 1822 m. įvykęs Brazilijos atsiskyrimas. 1828–1834 m. Portugalijoje vyko pilietinis karas tarp liberalų konstitucionalistų ir konservatyviųjų absoliutinės monarchijos šalininkų.

1910 m. įvykusi revoliucija nuvertė šimtmečių senumo monarchinę sistemą, vietoje jos įkurdama demokratinę, bet nestabilią Pirmąją Portugalijos Respubliką. Ją dar 1932 m. pakeitė profašistinis autoritarinis Estado Novo režimas. Demokratija atkurta tik po 1974 m. įvykusios taikios Gvazdikų revoliucijos, kartu užbaigusios Portugalijos karus prieš savo kolonijas. Iškart po to nepriklausomybė buvo suteikta beveik visoms užjūrio teritorijoms. Galutinis taškas buvusios kolonijinės imperijos istorijoje padėtas 1999 m., kai Portugalija Kinijai perdavė valdyti Makao salą.

Portugalija paliko gilų kultūrinį, architektūrinį ir kalbinį pėdsaką visame pasaulyje. Portugalų kalba, diegta kolonijiniais laikais, išlieka viena plačiausiai paplitusių pasaulio kalbų – ja šneka 250 milijonų vadinamųjų lusofonų (portugalakalbių).

Portugalijos ekonomika – išsivysčiusi, aukštas pragyvenimo lygis. 2021 m. skaičiavimais, pagal BVP vienam gyventojui Portugalija šiek tiek atsilieka nuo Lietuvos. Taip pat labai gerai vertinamas Portugalijos taikingumas, demokratija, spaudos laisvė, stabilumas, socialinis progresas, anglų kalbos žinios. Šalis yra JTO, Europos Sąjungos, Šengeno erdvės, Europos Tarybos, NATO (viena steigiamųjų narių), eurozonos, EBPO ir Portugališkai kalbančių šalių bendrijos narė.